EST savanorių “lagaminuose” – IX dalis

Publication1

EST tarptautinė savanorystė Lietuvoje – „gyvi“ įspūdžiai iš pačių savanorių! Norėtume jums pristatyti – Cem iš Turkijos, kuris savanoriavo atvirame jaunimo centre „Mes“. Kiti 2 savanoriai – Salome iš Gruzijos ir Edvard iš Armėnijos, kurie kartu savanoriavo „SOS vaikų kaime“ Vilniuje.

Cem yra atvykęs iš Turkijos, jam yra 26 metai. Studijavęs savo krašte Izmire verslo administravimą per Erasmus programą atvyko į Lietuvą (2013 – 2014 m.). Lietuvoje jį sužavėjo aplinka ir žmonės, kas patraukė grįžti atgal į Lietuvą po 3 metų su EST programa.

Gruzinei Salome yra 23 metai. Ji dirba socialine darbuotoja, taipogi ji veda mokymus humanitarinės vaikų pagalbos programoje.

Edvard yra iš Armėnijos, jam 27 metai. Jis baigęs ekonomiką. Nusprendė dirbti socialiniu darbuotoju, nes jam patinka dirbti su vaikais. Todėl jis pasirinko šį projektą.

Kokios patirties įgavote Europos savanorių tarnybos (EST) metu?

Cem : Susipažinau su daugybę žmonių iš kitų kraštų. Dabar turiu daug tarptautinių draugų. Dabar žinau kaip dirbti su vaikučiais ir jaunimu, kaip juos motyvuoti.

Salome: Šie metai buvo labai ilgi ir spalvingi, nes įgijau daug patirties. Patirtis davė man daugiau informacijos, žinių, kaip dirbti su vaikais ir kaip išspręsti įvairias problemas. Lietuvoje esanti kita kultūra pradžioje buvo sunki, bet dabar įgytą patirtį Lietuvoje galėsiu panaudoti sugrįžus namo.

Edvard: Nėra lengva kalbėti apie įgytą patirtį, nes ji yra labai didelė. Įgijau patirties su vaikais, išmokau spręsti iškilusias problemas, taip pat gyventi turint mažą pinigų biudžetą ir pradėjau daug keliauti, kas man yra nauja, nes anksčiau neturėjau galimybės tiek keliauti.

Kokių gyvenimiškų pamokų išmokote iš savanorystės?

Cem : Mano didžiausia gyvenimiška pamoka buvo per paskutinius kelis mėnesius. Esu baigęs verslo valdymą. Tačiau turėjau tik teorinių žinių, o čia įgijau ir praktikos. Taipogi pripratau prie čia esančio šalto klimato 😊

Salome: Išmokau valdyti savo biudžetą, išgyventi iki mėnesio pabaigos 😊 Tai buvo labai  sunku pradžioje. Reikėjo kontroliuoti viską, reikėjo keliauti, o pinigai baigdavosi labai greitai. Taip pat nauja patirtis gyventi su žmonėmis, kurių nepažinojai anksčiau. Reikėjo suprasti vienas kitą. Tai -labai gera gyvenimiška pamoka iš savanorystės.

Edvard: Viena iš gyvenimiškų pamokų, kurias įgijau savanoriaudamas čia, tai būti labai kantriam su vaikais. Kita patirtis, kad tik aš darau sprendimus savo gyvenime ir tik aš jį kontroliuoju.

Kokias baimes įveikei Europos savanorių tarnybos (EST) programoje?

Cem: Didžiausia baimė, kurią įveikiau, buvo tai, jog negalėsiu atlikti pavestų užduočių: negalėsiu parodyti vaizdo įrašų ar pristatyti skaidrių, nes neatvyks jaunimas.

Salome: Aš turėjau kelias baimes prieš atvykstant čia: anglų kalbos barjero ir išvykimo vienai į kitą šalį. Dėl kalbos bijojau, jog nesuprasiu ko nors, kad būsiu nusivylus, nes negalėsiu pasakyti ką galvoju.

Edvard: Mano vienintelė baimė buvo, jog nesugebėsiu įveikti EST savanorystės viso numatyto laikotarpio, nes žinojau, kad laukia dideli iššūkiai ir dvejojau ar esu jiems pasirengęs, bet viskas pavyko!

Kas tau patinka ir nepatinka Lietuvoje?

Cem: Man Lietuva patinka. Todėl grįžau čia po 3 metų. Bet žiemos laikotarpiu žmonės yra mažiau laimingi, linkę į depresiją.

Salome: Man patinka Lietuvos virtuvė, taip pat įsimylėjau Vilnių, nes čia labai gražu ir švaru ir labai patogu man, nes Vilniuje galima rasti įvairius renginius, universitetus ir daugybę pramogų. Tačiau, kas man nepatinka Lietuvoje, tai liūdni žmonių veidai viešajame transporte, visi aplink būna labai liūdni, niekas nesijuokia ir tai padaro Lietuvą pilką.

Edvard: Man patinka Vilnius, nes dabar jis mano mėgstamiausias miestas pasaulyje. Man patinka Lietuvoje esantys sūreliai ir jogurtai, bet nepatinka juoda duona, sūris ir cepelinai 😊

Kas buvo sudėtingiausia savanoriaujant kitoje šalyje?

Cem: Pirmiausia, tai jog nežinojau su kokiais žmonėmis dirbsiu. Bijojau būti apsuptas žmonių, turinčių sunkų charakterį, su kuriais būtų sunku dirbti, aš tikriausiai pradėčiau save kaltinti dėl to, ką darau. Tačiau to nebuvo ir dabar džiaugiuosi, jog įgavau patirties ir įveikiau visus sunkumus.

Salome: Man buvo sunkiausia palikti savo šeimą ir draugus. Aš keliavau labai daug Gruzijoje ir praleidau daug laiko atskirai su šeima. Tačiau šie vieneri metai be šeimos yra labai ilgi ir labai sunkūs.

Edvard: Man buvo liūdniausia išeiti iš darbo savo šalyje.

Kokia mėgstamiausia vieta Lietuvoje?

Cem: Negaliu pasakyti vienos, yra dvi: Palanga ir Nida.

Salome: Mano mėgstamiausia vieta Lietuvoje yra Vilniaus senamiestis. Mėgstamiausia gatvė esanti šalia katedros, nes ji man primena Gruzijos gatves. Tai man leidžia pasijausti, jog aš namie.

Edvard: Man labiausiai patinka Vilniaus parkai.

Ką darytum kitaip jeigu pradėtum viską iš naujo?

Cem: Dabar susidaryčiau visus savo planus žiemos laikotarpiui.

Salome: Daugiau keliaučiau.

Edvard: Aš viska dariau taip, kaip norėjau. Nemanau, kad kažką padariau mažiau ar daugiau, nei norėjau ir aš daryčiau viską taip pat kaip dariau.

Koks būtų tavo patarimas būsimiems (EST) programos savanoriams?

Cem: Turėtų pasiruošti tarptautiniai atmosferai, nes čia yra iš ties šalta, o dauguma portugalų, turkų ar ispanų nėra matę žiemos.

Salome: Būti komunikabiliu ir draugišku, gerai praleisti laiką ir leisti pinigus ne tik vakarėliams, bet ir kelionėms, būti aktyviems, kiek tik gali.

Edvard: Patarčiau jaustis laisvai, imti viską, ką gali ir patirti visko kuo daugiau šiame projekte.

Dėkojame Cem, Salome ir Edvard už nuoširdžius atsakymus ir dalyvavimą savanorystėje.

Jeigu ir tu norėtum išvykti pagal EST programą, susisieks su mumis el. paštu evs@saltes.net