Savanorystė – tai mano pašaukimas

p1010066a

Aušra Gidliauskaitė praleido 7 mėnesius Vengrijoje kaip Europos savanorių tarnybos (toliau – EST) savanorė pagal Erasmus+ programą. Kartu su kitais ispanų ir lenkų EST savanoriais padėjo vesti neformalaus ugdymo užsiėmimus pradinėje mokykloje. Aušra sukūrė specialų fizioterapijos kursą mažiems vaikams, organizavo rankdarbių bei fotografijos veiklas, pristatė bendruomenei Lietuvos kultūrą. O laisvalaikį savanorė praleisdavo gamtoje viename gražiausių Vengrijos regionų, vadinamu Dunojaus vingiu.
Prisistatyk trumpai
Esu dvidešimt ketverių metų mergina iš Lietuvos, kuri mėgsta įvairiausią veiklą ir turi daugybę hobių! Savanorystė yra vienas jų. Aš domiuosi daug kuo, bet šiuo metu ypač – sveikata ir sportu, todėl dabartinis mano tikslas yra įgytį magistro laipsnį būtent šioje srityje.
Iš kur esi kilusi? Kokia veikla užsiėmei prieš EST Vengrijoje?
Mano gimtasis miestas – Anykščiai, jame gyvenau pirmuosius 19 savo gyvenimo metų. Po to persikėliau į Vilnių studijuoti fizioterapijos. Studijas pabaigiau beveik prieš 2 metus, o po to mėgavausi gyvenimu be egzaminų! Dirbau, keliavau, leidau laiką su draugais, savanoriavau… Dariau viską! Viską, ką norėjau, bet kam neturėdavau laiko mokydamasi. Ir, manau, aš vis dar tai darau!
Kokia buvo tavo motyvacija tapti EST savanore?
Savanoriauju įvairiose organizacijose ir renginiuose jau beveik 10 metų. Dabar tai jau tarsi gyvenimo būdas – kartą pabandęs, nebegali sustoti. Nuoširdžiai pamilau šią veiklą. Nemanau, kad būtinai reikia turėti gerai apmokamą darbą tam, kad jaustumeisi laimingas. Man pakanka būti apsuptai gerų žmonių ir daryti tai, kas patinka. Ir jei pavyksta praleisti laiką ne tik tobulinant gebėjimus (nesvarbu, ar tai užsienio kalbos mokymasis, ar kito naujo įgūdžio įgijimas), bet ir padėti kitam žmogui ar tiesiog jį pradžiuginti, tuomet širdį apima nuostabus jausmas.
Kaip ruošeisi gyvenimui svetur? Kokia buvo tavo pirmoji savaitė Vengrijoje? Kokios staigmenos, keistenybės, patirtys?
Na, pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduriu kiekvieną dieną yra vengrų kalba. Ji yra ypač sunki! Bet po daugybės kelionių Europoje pripratau „kalbėti” su žmonėmis rankomis – taip parodydama, ko noriu ar ko prašau. Mokykloje keblu bendrauti su mažesniais vaikais. Kartais mums neišeina paaiškinti žaidimo, kurį ketiname su jais žaisti, tad turime rasti kitą. Su vyresniais lengviau. Bet apskritai visa bendruomenė yra neapsakomai draugiška ir aš džiaugiuosi, kad jie mus priėmė išskėstomis rankomis.
Kitas sunkumas buvo vengriška valiuta. Ji man labai neįprasta. Bet nepaisant visko, aš prisitaikiau gana greitai ir dabar čia jaučiuosi kaip namie.
Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
Kaip jau minėjau anksčiau, turiu daugybę hobių ir veiklų, kuriomis mėgaujuosi. Gyvenimas Dunakeszi yra ramus, bet vis sugalvoju ką nors naujo nuveikti. Prisijungiau prie vengriškų liaudies šokių klubo ir man ten labai patinka. Taip pat mokausi vengrų ir ispanų kalbų. Savaitgaliais vykstu į Budapeštą susitikti su savo naujais draugais, o per atostogas keliauju po visą šalį.